Tatjana Balvočienė – Šilutės Vydūno gimnazijos informatikos mokytoja ekspertė, Lietuvos informatikos mokytojų asociacijos valdybos narė. Informatikos mokytoja dirba 27-erius metus. 1998 m. buvo išrinkta Lietuvos metų mokytoja, 2001 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu už nuopelnus Lietuvai, o 2014 m. asociacija „INFOBALT“ ir Lietuvos informatikos mokytojų asociacija išrinko ją iškiliausia informacinių technologijų mokytoja Lietuvoje. Mokytoja žinoma kaip Logo pedagogikos taikymo Lietuvos mokyklose pradininkė, informacinių technologijų vadovėlių, pratybų, mokytojo knygų ir kitų mokymo(si) priemonių bendraautorė, seminarų lektorė, švietimo konsultantė.
Lietuvos mokyklose jau 30 metų mokoma informatikos. Tai tikrai solidus laikotarpis, kalbant apie tokį nuolat besikeičiantį mokomąjį dalyką (šiuo metu jis vadinamas informacinėmis technologijomis). Sunku palyginti informatikos mokymo mokykloje pradžią prieš 30 metų su šių dienų aktualijomis. Dalyko, kuris prieš 30 metų į mokyklas atėjo su šūkiu „Programavimas – antras raštingumas“ ir kurio anuomet buvo mokomi tik vyresniųjų klasių mokiniai, dabartiniai vaikai neatpažintų. Iki elektroninio pašto ir kitų interneto paslaugų naudojimo dar reikėjo laukti beveik dešimtmetį, kompiuterių mokyklose tada beveik nebuvo, o ir turima technika, žvelgiant iš dabarties, buvo tokių menkų pajėgumų, kad dabar net sunku įsivaizduoti, jog su ja buvo galima kažką atlikti…
Prisiminti ir paminėti visus trisdešimties metų įvykius, susijusius su informatika Lietuvos mokyklose, manau, būtų nelengvas uždavinys – jų buvo labai daug. Per tą laiką iš esmės pasikeitė ir informacinių technologijų ugdymo turinys, ir kompiuterinė bei programinė įranga, ir mokymosi ištekliai. Šiuo metu informacinių technologijų mokosi ne tik vyresniųjų, bet ir jaunesniųjų klasių mokiniai. Netrukus IT atkeliaus ir į pradinį bei ikimokyklinį ugdymą.
Džiaugiuosi, kad beveik tris dešimtmečius ne tik galėjau dalyvauti daugelyje veiklų, susijusių su informatikos dalyko raida mūsų šalies mokyklose, bet ir pati inicijavau nemažai šios srities pokyčių bei dalyvavau juos įgyvendinant. Neįmanoma čia visko aprašyti – tam reikėtų kelių šimtų puslapių knygos. Visi įvykiai, pokyčiai, veiklos informatikos dalyko 30 metų kelyje man atrodo lyg nuolat papildomos dėlionės paveikslas, kurio kiekviena dalis – net ir nedidelė, net ir ne visai ryški, net kartais ir klaidinga – yra svarbi, nes tik visos dalys kartu padeda pamatyti kuriamą bendrą vaizdą. Todėl čia aš paminėsiu tik kelias tos dėlionės dalis, kurios, mano manymu, kaip ir kitos, turėjo didelę reikšmę informatikos dalyko pokyčiams ir raidai Lietuvos mokyklose. Taip pat jos padėjo susiformuoti ir mano požiūriui į mokymą bei mokymąsi apskritai ir į informacinių technologijų mokymą mokykloje, informatikos taikymą kitų dalykų mokymesi.
Tais metais, kai galutinai nutariau profesionalios programuotojos karjerą pakeisti į mokytojos ir pradėjau dirbti mokykloje (1989 m.), susikūrė Lietuvos kompiuterininkų sąjunga (LIKS), kurios nare tapau nuo LIKS įkūrimo pirmosios dienos. Dar po poros metų informatikos mokytojai ir kiti informatikos mokymu besidomintys specialistai susibūrė į Lietuvos kompiuterininkų sąjungos Mokymosi sekciją (LIKS MS). Su šios sekcijos nariais susirinkdavome įvairiuose šalies kampeliuose, daug mokėmės kartu, dalijomės patirtimi, rašėme straipsnius, kūrėme informatikos ugdymo programas, recenzavome vieni kitų parengtus darbus, patardavome vieni kitiems, organizuodavome mokinių ir mokytojų stovyklas-seminarus, kartu keliaudavome…
Būtent LIKS Mokymosi sekcijoje atradau Logo pedagoginę filosofiją, grindžiamą tuo, kad žmogus visada pats konstruoja savo žinias, kad mokymosi metu padarytos klaidos jam padeda surasti teisingą kelią, suvokti naujus dalykus… Teko nemažai padirbėti, kad atsirastų vadovėliai, metodinės ir kitos priemonės, reikalingos praktiniam Logo sistemos taikymui. Kompiuterinę Logo sistemą jaunesniųjų klasių mokinių mokymuisi pradėjau taikyti prieš 25 metus – 1991-aisiais. Dar po kelerių metų (1995 m.) į lietuvių kalbą buvo išversta knyga „Minčių audros: vaikai, kompiuteriai ir veiksmingos idėjos“, kurią parašė Logo pedagoginės filosofijos ir Logo programavimo kalbos kūrėjas, pasaulyje ir Lietuvoje žinomas šviesios atminties JAV mokslininkas Seymouras Papertas. Autoriaus mintys apie veiksmingas mokymosi idėjas, kurias mes dažnai aptarinėjome LIKS MS sueigose, paskatino mane ne tik pradėti taikyti savo darbe tada Lietuvoje dar mažai žinomą projektų metodą, bet ir esmės pakeitė mano ankstesnį požiūrį į ugdymą. Nors knyga išleista daugiau negu prieš 20 metų, ji iki šiol neprarado aktualumo. Šio leidinio lietuvių kalba parengimo iniciatorius, ilgametis informatikų bendražygis Ričardas Ališauskas knygos pratarmėje teigia: „Šios knygos tikslas – koreguoti skaitytojų pedagoginę intuiciją. Kaip rašo S. Papertas, tokias savo žinias žmogus visada konstruoja pats, remdamasis ta savo patirtimi ir įvaizdžiais, kuriuos jau turi, bei bandydamas aktyviai veikti, vadovaudamasis suvoktomis naujomis idėjomis“.
Manau, su Logo pedagogine filosofija susijusios veiklos – kursai, seminarai, diskusijos, metodiniai leidiniai – padėjo projektų kūrimo metodui įsitvirtinti ne tik informacinių technologijų, bet ir kitų dalykų pamokose, padėjo į mokyklas ateiti konstruktyvizmo sampratai. Ir jau tada, prieš 20 metų, mūsų susitikimuose buvo kalbama apie tai, kad taip dirbant keičiasi mokytojo vaidmuo – jis tampa mokinių patarėju, konsultantu, bendraminčiu…
Be abejo, informacinių technologijų dalykas yra toks, kuriame daug „mygtukinio“ mokymosi – mokiniui reikia praktiškai išmokti dirbti su vienokia ar kitokia kompiuterine programa. Bet ugdymo procesą dažnai įmanoma organizuoti taip, kad būtų ugdomas mokinių kūrybiškumas. Būtent apie tai galvojome kartu su bendraautoriais, rengdami informacinių technologijų vadovėlius – projektų knygas – jaunesniųjų klasių mokiniams. Tikiu, kad konstruktyvistinis mokymasis – vienas iš tinkamiausių būdų kryptingai mokyti mokinius naudoti kompiuterį savo poreikiams taip, kad vaikai valdytų kompiuterį, o ne kompiuteris valdytų juos.
Nepaminėjau čia daugelio informatikos kelio mokykloje įvykių, beveik nepaminėjau pavardžių tų žmonių, kurie įdėjo ir deda daug pastangų, kad informatikos mokykloje dėlionės paveikslas būtų kuo prasmingesnis, kuo ryškesnis ir išsamesnis. Bet noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, su kuo kartu dirbome ir tebedirbame, visiems, kurie jau paliko informatikos sritį, bet be jų ankstesnės veiklos nebūtų dabartinių pasiekimų IT srityje mokyklose. Dėkoju ir tiems, kurie jau paliko mus, bet mes juos prisimename…
Kadangi informacinės technologijos keičiasi vis greičiau ir vis labiau „užkariauja“ tiek mokyklas, tiek kiekvieną mokinį, akivaizdu, jog informatika mokykloje išliks sparčiausiai besikeičiančiu dalyku. Ugdymo programos ir kiti su IT mokymu susieję dokumentai bus nuolat keičiami, todėl, konstruojant kitokį informatikos mokymąsi, visiems tai darantiesiems linkiu gebėti surasti bendrus sprendimus, linkiu, kad informatikos mokytojų balsas būtų girdimas, kad mokytojai ne tik turėtų ką pasakyti, bet ir norėtų tai daryti. Ir linkiu nepamiršti, kad informacinės technologijos tėra priemonės ir turi tokios išlikti konstruojant žmogiškai prasmingą švietimo procesą. Jokia technologija niekada nesukūrė ir nesukurs žmogiškosios prasmės, neišugdys asmenybės, neįdiegs žmogiškųjų vertybių. Tai gali padaryti tik Mokytojas! Todėl linkiu informatikos mokytojams, kad jie, net ir turėdami pačias pažangiausias mokymuisi skirtas technologijas, rastų laiko bendrauti su mokiniais ir kolegomis, su savo draugais ir artimaisiais ne tik virtualioje erdvėje.
Linkiu, kad visų mūsų darbas būtų prasmingas, kūrybiškas ir teiktų džiaugsmą!