Vaidilutė Žukauskienė – Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos ir Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijos informacinių technologijų mokytoja ekspertė. Dvidešimt metų dirba informatikos mokytoja. 2015 m. klaipėdiečių išrinkta metų mokytoja, taip pat už profesionalų pedagoginį darbą, rengiant abiturientus valstybiniams egzaminams, naujovių paieškas, kūrybingą sumanymų įgyvendinimą Lietuvos pramonininkų konfederacijos įvertinta Profesijos riterio apdovanojimu.

Ateitis visada atrodo tolima, o praeitis – ranka pasiekiama. Atrodo, vakar buvo 1986-ieji. Metai, kai pirmą kartą išgirdau žodį „informatika“. Gal net ne „informatika“, o „informatikos ir skaičiavimo technikos pagrindai“ – kažkoks keistas dalykas, atsiradęs mokykloje. Atėjo inžinierius iš gamyklos ir vedė mums pamokas. Mums jis buvo panašus į kažkokį ateivį, pasakojantį neaiškius dalykus, kurie mums buvo tolimi kaip kosmosas. Išgirdau žodį „bitas“ ir kad aštuoni bitai sudaro baitą. Niekaip negalėjau suvokti, kam man jų reikia ir kokią įtaką mano gyvenime gali daryti bitas. Niekas iš klasės negalėjo suprasti, kam mums ta informatika. Ir tai buvo menkiausiai vertinama pamoka mokykloje. Pamoka, nuleista lyg iš kosmoso ant mūsų galvų. Be prasmės, naudos ir, atrodė, be jokių ateities perspektyvų.

Viena iš didžiausių mano gyvenimo sėkmių yra tai, kad turiu šešiolika metų vyresnę seserį, kuri visada turėjo daugiau patirties ir visiškai kitaip matė mano perspektyvas negu aš pati. Būtent ji paskatino studijuoti šį neaiškų mokslą. Užteko kelių pirmųjų paskaitų Kauno technologijos universitete ir aš suvokiau, jog informatika turi prasmę, naudą ir perspektyvą.

Jau 22 metus dirbu mokytoja. Tai, jog dažnai prisimenu save mokykliniame suole, man padeda lengviau suprasti savo mokinius. Jie kartais, kaip kažkada mes, nesuvokia dalyko, kurio mokosi, prasmės. Jų sutrikimą puikiai atspindi vienuoliktoko Gedimino mintys: „Kadangi man šie metai buvo pirmieji mokantis programavimo, ateidamas nežinojau, ko tikėtis. Prisimenu pirmąsias pamokas, kai sėdėjau ir nesupratau, ką čia sakyti. Nei čia matematika, kad kažką pritaikyti ir skaičiuoti, nei literatūra, kad kažką pačiam nagrinėti. Kai mokėmės padaryti, kad programa rodytų mano įvestą tekstą, ir kai savarankiškai padariau, kad perkeltų mano tekstą į kitą eilutę, jaučiausi kaip koks „hakeris“ iš filmų.“

Mokytojas turi pasitikti sutrikusį mokinį. Mes kartais nė nenumanome, kiek vilčių sudeda į mus mokiniai. Idealų mokytoją apibūdino dvyliktokas Paulius: „Pastangos, dėmesys, galvojimas apie kiekvieną mokinį, bendravimas kaip su sau lygiu, paprastumas, supratingumas, begalinė tolerancija, pagrindinis dėmesys žinioms, ne pažymiui – tai visos brangiausios, svarbiausios mokytojo savybės.“ Ar įmanoma galvoti apie kiekvieną mokinį? Ar įmanoma nuolat rasti jėgų pastangoms ir dėmesiui? Tikėjimas veda mus pirmyn. Pirmiausia mokytojas turi patikėti savimi ir savo mokiniais. Tada ir jie patiki. Kaip sakė vienuoliktokė Roberta: „Kažkaip keista suprasti, kad kažkas tikrai tavimi tiki. Mes esame įpratę, kad mus peikia, bando „nusodinti“ ir galiausiai supranti, kad tu esi prastas ir tau neverta stengtis kažką pasiekti. O čia tiesiog viskas atvirkščiai ir sunku suvokti, kad tavimi kažkas tiki. Tada ir tu savimi pradedi tikėti ir peržengi tą barjerą, kuris trukdė atsiskleisti.“

Geriausias būdas atsiskleisti yra kūrybiniai darbai. Visais laikais mokiniai norėdavo kažką sukurti patys. Prisimenu pirmuosius savo darbo mokykloje metus. Buvo vienintelis BK kompiuteris. Vos išmokę pirmąsias BASIC kalbos komandas, mokiniai susikūrė paprastutį futbolo žaidimėlį. Kompiuteris neturėjo kietojo disko, todėl programos kodą tekdavo kiekvieną kartą surinkti iš naujo. Tačiau tai nemažino entuziazmo. Mokiniai spėdavo, per pertrauką atbėgę, ir kodą surinkti, ir žaidimą pažaisti. Šių dienų mokiniai entuziazmo turi tiek pat, o galimybių – nepalyginamai daugiau. Jie kuria įvairias programas, žaidimus, mobiliąsias programėles. Taip jie patiria kūrybos džiaugsmą, įsiprasmina mokymosi procesą ir be galo daug išmoksta.

Mokymosi proceso įprasminimas yra viena sunkiausių ir svarbiausių užduočių. Jei mokytojas ištaria frazę: „Mes turime to išmokti, nes tai yra programoje“, jis patiria pralaimėjimą tą pačią akimirką. Mokiniams natūraliai kyla priešiškas klausimas – kas ir kodėl tą programą parašė? Mokytojo kasdienis uždavinys – ieškoti kelių ir būdų, kaip įprasminti veiklą, kuria mokiniai užsiima pamokoje. Nėra šablonų, nėra iš anksto paruoštų atsakymų. Yra nuolatinis ieškojimas. Kiekvienais metais reikia atrasti iš naujo, nes kasmet ateina vis kiti vaikai. Su skirtingais lūkesčiais, motyvacija ir nuostatomis.

Dažnai galime išgirsti skeptišką nuomonę, jog šių dienų mokinius sunku sudominti, jiems niekas neįdomu. Tačiau visada atsiras bent vienas mokinys, kuriam bus įdomu. Kaip sakė vienuoliktokė Aurelija: „Ateities kartos tegul tik daro kūrybinius darbus, net jeigu kažkam nepatiks, blogiau nuo to nebus, tikrai atsiras žmonių, kurie tuo pasinaudos visu 100 proc. Ir kol bus bent vienas, kuris tuo pasinaudos, manau, kad tikrai tie darbai ir laikas nenueis veltui.“ Kai būna vienas mokinys, atsiranda ir antras. Kai viena mokinių laida kažką sukuria, kita į juos pradeda lygiuotis. Sėkmės istorijos be galo motyvuoja ir skatina siekti tikslų. Pasakokime mokiniams sėkmės istorijas. Rodykime įkvepiančius pavyzdžius. Džiaukimės kiekviena, kad ir mažiausia jų pergale. Palaikykime ir skatinkime. Palydėkime juos į ateitį.

Ateitis visada atrodo tolima. 2046-ieji atrodo taip toli. Mūsų juose, ko gero, jau nebus. Bet mūsų mokiniai atsisuks ir sakys, jog atrodo, vakar buvo 2016-ieji. Ką jie prisimins? Ar liks mokinių atmintyje kažkas, ką bandome pasėti šiandien? Aš nežinau. Bet stengtis verta.